Neringa Daniulaitienė, Kaip išmokyti liūdėti akmenį. 2022 m. Kai praeina liūdesys dėl savęs, kai jį priimi, išnešioji, išsūpuoji, užaugini ir paleidi, pradedi matyti pasaulio liūdesį, pati gyvendama tyliam džiugesy. Gali dėl to jaustis kalta, juk kažkaip negražu būti laimingai, kai aplink tave tiek liūdinčių. Bet kas iš tos kaltės? Nieko, visiškai nieko – ir tai jau labai gerai žinai. Tada nejučiom pagauni ieškanti, kaip padėti pasauliui mažiau liūdėti, kaip pagelbėti jam išliūdėti. Gal galima liūdesį atiduoti akmeniui? Ar pasidalinti juo su medžiu, su upe, su boruže? Su kažkuo, kas pasaulio liūdesio taurę kad ir labai lėtai, bet pamažu tuština? O...

Gruodžio 13 d., pirmadienį, 17 val. Maironio lietuvių literatūros muziejus kviečia į Nerijaus Pipiro knygos „Iš paraščių ir pakrančių“ pristatymą. Renginyje dalyvaus knygos autorius Nerijus Pipiras, prelatas, prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas, Pasaulio lietuvių centro vadovas, leidėjas Valdas Kubilius, aktorius Egidijus Stancikas, fleitininkė Gabrielė Papovaitė. Dalyvavimas renginyje – su Galimybių pasu. Kviečiame! Rotušės a. 13, Kaunas

2021 m. lapkričio 29 d., pirmadienį, 18.00 val. šv. Mišios minint poeto, rašytojo, žurnalisto, redaktoriaus, vertėjo Roberto Keturakio 30-tąją dieną po mirties. Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, Žemaičių g. 31A. Skaityti plačiau

Atsisveikinimas su rašytoju Robertu Keturakiu – Kauno laidojimo rūmuose „Tylos namai“ (Jonavos g. 220), Nemuno salėje nuo spalio 29 d., penktadienio, 17 val. Šv. Mišios bus aukojamos spalio 30 d., šeštadienį, 10 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkitatedroje bazilikoje. Spalio 30 d., šeštadienį, 13 val. urna išlydima į Kauno Petrašiūnų kapines. Daugiau skaitykite >> G. Jefremovo nuotrauka

Pribloškė skaudi žinia – šią pavakarę, spalio 26-ąją, eidamas 87-uosius, mus paliko poetas, prozininkas, redaktorius, VDU Garbės daktaras Robertas KETURAKIS (1935.03.12–2021.10.26) Daugybė literatų jautė nuoširdžią kūrybinę jo paskatą ir dėmesį. Jis Įžvelgdavo talento blyksnius, jais džiaugėsi. Kilnus, doros ir taurumo įsikūnijimas, šviesusis Riteris. Ir gyvenime, ir kūryboje. Nuolat siekė Amžinybės šviesos. Į ją ir nukeliavo. Lenkiamės Jo šviesiam atminimui. Nuoširdi užuojauta šeimai ir artimiesiems. Robertas Keturakis: MES ŠVIESAI PAŠAUKTI …Šviesa tikiu – mes šviesai pašaukti įžvelgiantys viliones laikinumo tikiu aš žmogumi – jei net kiti bus prakeikti be sielos ir be kūno @kaunorasytojai 

Povilas Venta Kuprys, Potyriai trys. 2021 m. Tai dviejų poezijos knygų autoriaus Povilo Ventos Kuprio pirmoji prozos knyga. Savita poetine kalba autorius lakoniškai pristato savo išgyvenimų, potyrių atspindžius, kurie vaizduoja autentiškas, patirtas ir išgyventas, išjaustas kasdienio gyvenimo akimirkas, trumpus filosofinius apmąstymus, žmogaus koegzistencines patirtis. Kai aplinkoje tiek daug pagundų liūdesiui, nusiskundimams, dejonėms, nusiminimams, autorius, pasitelkęs smulkiosios ar trumposios prozos formą, tarsi visoms galimoms neigiamybėms priešpastato gyvenimo džiaugsmo, šviesos, pozityvumo, vilties alternatyvą, kasdien pagaudamas bent tris šviesias akimirkas. Tos šviesios akimirkos gali aplankyti kiekvieną, jei tik žmogus mokės jas pasitikti. Visa per 400 puslapių knyga yra sugestyvi netiesioginė dvasios terapija, kurią...

Iwona Zawisza-Chrzanowska. Ilgesiu rašyta. Prie Nevėžio, 2021 m. Poezijos tomelis „Ilgesiu rašyta“ kilo iš širdies ilgesio tam, kas liko praeityje: šeimos namams, vaikystei ir ypač arti-miesiems, išėjusiems į amžinybę. Tai duoklė ne tik jiems, bet ir gimtinei – tai, kuri Mazovijoje, ir tai, kuri Liaudos krašte. Kai kurių eilėraščių ar romano „Prie Nevėžio“ nebūtų, jei ne mano mylimas tėvas Zygmuntas Jacekas Dowgiałło Za-wisza – Zadorų herbo paveldėtojas, kadaise galingos lietuvių giminės palikuonis. Jis mane išmokė meilės poezijai ir lite-ratūrai, o labiausiai – savo gimtajam kraštui. Šis romanas – tai išgalvota istorija, paremta pasakojimais mano tėvo, kuris mirė, kai man buvo vos...

Juozas Žvinys. Prie Malkėsto ir Siesarties, 2021  m. Knyga prasideda autoriaus prisiminimais iš ankstyvosios vaikystės laikų, kai pro atokiai tarp ežerų ir pelkių įsikūrusį Rytų Aukštaitijos kaimelį gana neskausmingai praslenka karo šešėlis. Toliau seka prisiminimų fragmentai apie pokario laikų kaimo buitį, užgriuvusių prievolių naštą, siautėjančius skrebus ir užklystančius „miško brolius“, žadėtąjį „rojų“ – kolūkius, kurie sujaukė per šimtmečius nusistovėjusią kaimo buitį, išmušė kaimo žmogui iš po kojų gyvenimo pagrindus: atėmė žemę, neatskiriamą pagalbininką ir bendražygį bėrį ar širmį, reikalingiausius ūkio padargus, bet už tai garantavo darbą be atlyginimo, per metus uždirbant „nulį ir kabliuką“; dar gyvi prisiminimai apie gebėjimą išgyventi tokiomis sąlygomis. Toliau...

Iš mūsų gyvenimo. Iš mano gyvenimo. Petras Radvila, Pabėgimai. Petras Ramutis Radvila. 2021 m. Sūnūs su šeimomis patarė man aprašyti savo gyvenimą, veiklą bei to laikotarpio įvykius ir taip užpildyti ir paįvairinti ilgas pensininko dienas. Abu pasauliniai karai atnešė daug permainų. Vienos tautos išsilaisvino, kitos gi buvo pavergtos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą švietimo lygis Lietuvoje buvo labai žemas, kadangi carinė Rusija draudė bet kokias lietuviškas mokyklas. Rusai lietuviškas pavardes  dažniausiai rusindavo: pavyzdžiui, mano gimimo liudijime lietuviška pavardė Radvila buvo užrašyta Radzivil. Socialinis gyvenimas buvo beveik sustojęs. Beje, Antrojo pasaulinio karo metais baltams sekėsi irgi ne ką geriau. Po Pirmojo pasaulinio...